LegendaPastovis


Legenda apie ežerą


          Tai buvo tą nelaimingųjų metų vasarą. Vieną dieną atėjusio Dievo tarno rankos vandeniu užpylė šventą Molėtų kaimo židinį, kurį saugojo ir kurstė vaidilutė Siesartis ir jos draugės. Mergina suriko iš siaubo ir pykčio ir puolė grobstyti pelenus, o gal dar užsiliko kibirkštėlė? Gal dar šventoji ugnelė atgis, ir vėl bus Molėtuose jauku? Deja, ugnelė jau buvo mirusi, pelenai jau buvo atvėsę. Ir užlaužė mergelė iš sielvarto rankas, ji buvo prisiekusi visu gyvenimu neleisti užgesti šventajai ugniai. Ir pasileido galiai verkdama per Molėtų pievas. Vėjas plaikstė geltonas jos kasas, ašaros temdė mėlynas jos akis, o ji nesustodama bėgo ir bėgo. Bandė ją prie širdies priglausti tėvas Pastovis, bandė ją už rankų sulaikyti brolis Pastovėlis, bet mergina išsiveržė iš jų glėbio. Pribėgusi Molėtų ežerą, Siesartis sušuko:
          - Priglauskite mane, šventieji mūsų vandenys! Nuplaukite mano kaltę ir paslėpkite mane nuo piktųjų atėjūnų, Dievo, kuris mūsų tėvų ir protėvių šventą ugnį išniekino. Prasiskyrė ežero bangos ir apglobė vaidilutę.
          Tas takas, kuriuo ji bėgo, tie slėniai, kur ją bandė sulaikyti ir paguosti tėvas Pastovis ir brolis Pastovėlis, užtvino merginos ašaromis. Ir šiandien teka mūsų Siesartėlė, ta gyva ir skaudžia Molėtų legenda, ir šiandien liūdnai vilneles varinėja Pastovis ir Pastovėlis, o tą Molėtų ežerą ilgainiui žmonės ėmė vadinti vaidilutės vardu – Gražuolė Siesartis.

Legenda

Maršrutai

Poilsiui

Pažinimui

Žvejui